Gervėčių kraštas yra apie 70 km į rytus nuo Vilniaus ir apie 20 km į rytus nuo Astravo. Lietuviški kaimai išsidėstę dviejų kolūkių (Rassviet ir Rodina) teritorijose. Kompaktiškai lietuvių gyvenamo arealo plotas apie 70 km2. Čia gyvena maždaug 1,5 tūkstančio žmonių: lietuviai, baltarusiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai. Maždaug puse iš jų yra lietuviai. Areale yra 14 kaimų ir Gervėčių miestelis. Devyniuose kaimuose lietuviai sudaro absoliučią gyventojų daugumą (80 – 90%).
Gervėčių krašte vyksta negatyvūs lietuvių nutautėjimo ir migracijos (daugiausia į Lietuvą) procesai. Ypač sparti migracija vyko po antrojo Pasaulinio karo, kada šis kraštas buvo atiduotas Baltarusijos TSR. Migraciją labiausia skatino dvi priežastys, tai: žemės ūkio kolektyvizacija ir priverstinis lietuvių nutautinimas. Kolektyvizacija atėmė iš žmonių jų žemes, padargus, gyvulius. Nutautinimas pasireiškia prievartiniu vardų, pavardžių, vietovardžių slavinimu, draudimu (gal ir neoficialiu) lietuviškai kalbėti viešose vietose, lietuvių mokyklų nebuvimu. Gabus jaunimas išvyksta mokytis, baigę mokslus atgal į gimtuosius kaimus jau nebegrįžta. Šis procesas vyksta net iki šiol.
Pagal fizinį geografinį rajonavimą Gervėčių krašto teritorija yra Švenčionių – Naručio aukštumos pietrytiniame pakraštyje. Per krašto teritoriją Teka Ašmenos ir Aluošios upės su savo mažesniais intakais. Rytuose teritorija siekia Neries upę.
Šiaurinėje dalyje reljefas banguotas, tolygiai kylantis Naručio link. Pietinė Gervėčių krašto dalyje reljefas lygesnis, daug miškų. Buvusios didelės pelkės ir balos dabar nusausintos. Teritorijos rytinėje dalyje. Ašmenos pusėn, tarp Ašmenos ir Neries upių plyti dideli miškų masyvai, daugiausiai sausi pušynai. Šiuose miškuose yra keletas kaimų. Priklausančių Rosviet kolūkiui (senoji Rūdnia, Antaniškės, Navaselkai ir kiti). Bet lietuviškai kalbančių juose reta. Sprendžiant iš įrašų kapinių paminkluose, XX amžiaus pradžioje dauguma gyventojų čia buvę lietuviai.
Astravo rajono gamtos apsaugos inspekcijos žiniomis Gervėčių krašte nėra gamtos paminklų ar draustinių. Į vakarus nuo Mockų kaimo yra nedidelis pilkapynas (7 – 9 pilkapiai) ir legendomis apipintas Plikasis kainas. Spėjama čia stovėjusi pilis. Mockų pilkapynas yra archeologijos paminklas.
Gervėčių krašto kaimų planinė struktūrą, sodybų formavimo būdas, pastatų sodybos tradicijos, liaudies architektūros formos yra būdingos Rytų Lietuvos etnografinei zonai. Tą panašumą lėmė tapačios gamtinės ir istorinės sąlygos. Čia graži gamta, vaizdingas kraštovaizdis. Daug upių, upelių, miškų. Kaimai gausiai apželdinti. Reljefas mažai banguotas, bet pakankamai išraižytas upių ir upelių krantais. Dirvos įvairaus derlingumo, nuo priemolių iki smėlėtų ir durpingų plotų. Daug nusausintų žemumų ir pelkių, kurios anksčiau buvo neišbrendamos. Vietos gamtinės sąlygos yra palankios tiek intensyviai žemdirbystei, tiek turizmui ir poilsiui (medžioklei, žvejybai, uogavimui, grybavimui).